Šiame puslapyje skelbiamos sėkmės istorijos, kurią parašė žmonės, pasinaudoję psichologo konsultacija Vilniuje ar internetu ir įgyvendinę trokštamus pokyčius bei taip susikūrę tokį gyvenimą, kurio norėjo.

Sėkmės istorijos

Kai kurių žmonių, parašiusių Sėkmės istorijos vardai ir gyvenimo aplinkybės yra pakeisti. Bet koks sutapimas yra grynai atsitiktinis.

Sėkmės istorijos: Daiva

Sveiki, Mykolai,

gyvenu vis geriau ir geriau 🙂

Jei rimčiau, tai po mažą žingsnelį, bet į priekį! Tai ir yra svarbiausia. Aišku, šventinis laikotarpis šiek tiek išbalansavo iš nuoseklaus darbo su savimi… pykčio ir atleidimo laiškus surašiau tik prieš kelias dienas. Viliuosi tai visam laikui šis jausmas, bet jaučiuosi palengvėjusi keliais kilogramais. Vyro išdavystė, t.y. jų techninis veiksmas vis šmėžavo man prieš akis progai pasitaikius. Tai mane labai vargino ir kėlė blogus jausmus. Parašiau laiškus ir paleidau…

Dažniau su vyru kalbamės. Vakar surašiau sąrašiuką kas mane džiugina, kad tikrai žinotų ir jam pačiam būtų paprasčiau. Kai paklausiau ar kažkas nustebino ar naujo?.. pasirodo viskas ir taip aišku, tik laaaaabai jau primiršta. Jau jaučiasi rezultatas!

Sėkmės istorijos. Pagrindai

Yra kelios tiesos, kuriomis vadovaujuosi kai būna sunku ir norisi permesti atsakomybę nuo savęs.

  • Pirma, kad ir kaip savanaudiškai skambėtų, bet ji pastato mane į roges – aš darau viską dėl savo laimės. Kai aš laiminga, tada bus laimingi šalia esantys. Bet pirmas planas sau.
  • Antras dalykas, tai kontroliuoti savo lūkesčius ir apie juos kuo daugiau kalbėti. Sunkoka kol kas, bet ties tuo dirbu.
  • Trečias – būti atsakingai už pačios veiksmus, o ne už vyro! Aš galiu daryti įtaką, bet neprisiimti atsakomybės.
  • Ketvirtas – ne vyre slypi bėda, kad santykiai ne tokie, kokių noriu, bet manyje. Todėl keičiuosi aš ir keičiu elgesį bei požiūrį.

Šiaip labai patikusi mintis – atleisti tai nereiškia pateisinti. Tai padeda būti labiau atlaidžiai.

Sėkmės istorijos. Kelias

Taip pat pradėjome daugiau kalbėti apie tai, kaip stengtis vienas dėl kito, dėl mūsų pačių. Ką daryti, kad tai, kas erzino -pradėtų džiuginti. Pradėjom daugiau planuoti. Kol kas daugiau planuojam nei darom, bet tai tik laikina. Tai irgi smagu. Turim daugiau bendrumo. Tiesiog daugiau svajoju ir tikiu ateitimi.

Nenoriu, kad šis laiškas būtų kaip apibendrinimas mūsų susitikimo ir rezultatų. Tokį aš Jums dar parašysiu 🙂

Šiam kartui tiek, iki kito susirašymo 🙂

Smagių pusnų ir karštos arbatėlės

Daiva, Vilnius

Sėkmės istorijos: Ieva

Sveiki Mykolai,

Noriu kartu pasidžiaugti, kad nepasiduodantis mano kartojimas Adomui “Myliu ir suprantu”, taip pat tai patvirtinantis elgesys, pradeda leisti daigelius iš Adomo puses 🙂 Jau jo tonas švelnėja, kaltinimų mažėja, ateina kažkiek daugiau supratimo, kad mano pozicija kitokia. Sunkiai, bet lyg ir ateina ir vėl dingsta. Labai to noriu, tai tikiuosi neperdedu. Jautrumas padidintas pasidarė. Dar nesisveikina, bet atkreipia dėmesį vaikus, ką aš jiems sakau, kai jie negirdi, nes ir aš tą darau, kai jie tėvelio negirdi 🙂
Stengiuosi pastiprint ir palaikyt, kas teigiama paryškinti, kas neigiama – patylėti, ar vaikams duoti pagalvoti.
Suteikiau vyrui informacija apie Jus 🙂 parašiau telefoną. Pasiūliau nueit vienam, bus mažiau emocijų. Be jokio spaudimo, jei norės. Tik informacija daviau 🙂 Jo reikalas kaip jis nuspręs daryti.

Dėkoju už palaikymą ir Vilti,
Besidžiaugianti artėjančio pavasario daigais, Ieva

Sėkmės istorijos: Ramūnas

Sėkmės istorijos: Ramūnas

Sveiki Visi,

Mano istorija tokia pat kaip ir kitų žmonių. Supratau, jog gyvenime visi mes turime pereiti savo ugnies sieną, tik kuo labiau mes nuo jos slepiamės, tuo ji būna skaudesnė. Mano ugnies siena buvo skyrybos ir kadangi tai buvo užpūliavę santykiai, lengva nebuvo.

Sėkmės istorijos

Mudu buvom kartu 15 metų, iš jų 12 metų santuokoje. Paskutinius 2-3 metus mūsų bendravimas buvo šaltas, sunkus, be pagarbos, be aistros, daug negatyvių minčių apie vienas kitą, visiškas nesidomėjimas kitu, slėgė buvimas kartu, jokių bendrų tikslų ar norų. Tiesiog gyvenom vienoje patalpoje ir kartu su mumis augo vaikas. Pastoviai lydėjo niūri nuotaika, apatija viskam, silpnas imunitetas. Finansiškai vertėmės sunkokai ir neatsakingai, tarsi laukdami, kad kažkas mums nuleis maišą pinigų ir viskas išsispręs.

Priėmėm sprendimą skirtis. Aš tai pergyvenau sunkiai, nors tai ir keista, nes pats pasiūliau skyrybas. Tuomet prasidėjo sunkiausia dalis: vienišumo jausmas; baimė, kad niekad nesukursiu darnių santykių; savęs vanojimas dėl paleistos šeimos; desperatiškas noras viską gražinti kaip buvo. Buvo emociškai labai sunku, kasdien didžioji energijos dalis buvo sunaudojama galvojant apie pasibaigusius santykius, mintyse sukant įvairius prisiminimus, klausiant savęs ką galėjau ir turėjau daryti kitaip.   Jaučiausi kaip nevykėlis.

Vėliau, su kitų pagalba, bandžiau tiestis. Pradėjau reguliariai bėgioti vakarais, lankyti bokso treniruotes. Sportas labai gerai užgesina stresą ir suteikia pasitikėjimo, nes kasdien tu padarai vis daugiau. Taip augini savivertę.

Tuo pačiu pradėjau mokytis man įdomių dalykų – tai šiek tiek nukreipdavo fokusą nuo nemalonių minčių ir suteikdavo naujų žinių.

Pradėjau skaityti knygas ir domėtis informacija apie vyrų-moterų santykius, jų skirtumus ir aplamai kas moterims svarbu santykiuose. Beveik viskas man buvo nauja, bet tuo pačiu viduj po truputį rimau, nes augo tikėjimas, kad įgijęs šių žinių aš tikrai sugebėsiu sukurti naujus darnius santykius.

Taip pat tobulinau savo kaip tėvo įgūdžius. Supratau, kad auklėti, o svarbiausia suprasti vaikus – toks pat svarbus darbas kaip ir santykių kūrimas.

Su nauju žinių bagažu atėjo nauji gyvenimo principai vertybės, svajonės, norai. Po truputį pradėjau įgyvendinti savo žinias realybėj: pasimatymai, naujų draugų rato kūrimas, santykiai su dukra. Kaip ir viskas teigiama, tačiau dar buvo didelė, didelė problema. Mintyse aš vis dar buvau praeity…

Prisiminimai tiesiog badė mano smegenis iš vidaus. Susitikimai su buvusiąją mane išvesdavo iš balanso ir vėl tekdavo dienomis dėlioti save i vietas. Atsisakiau susitikimų su mūsų buvusiais bendrais draugais, ištryniau visas nuotraukas, atsikračiau senų daiktų. Praėjo nemažai laiko, kol prisipažinau pats sau, kad tie laikai nebegrįš ir turiu judėti į priekį, net jei tai nežinomybė..

Pamenu, jog radau puikią citatą ir užsidėjau ją ant kompiuterio ekrano. Gal nuolatinis spoksojimas padėjo nesąmoningai paleisti visas mintis apie praeitį, buvusią sutuoktinę, drąsiau žvelgti į ateitį. Šie žodžiai: “Fix your eyes forward on what you can do, not back on what you cannot change.” “Sutelk savo žvilgsnį į tai ką tu gali padaryti, ne atgal, kur nieko jau nepakeisi.”

Man prireikė apie 10-11 mėnesių, kad pasijausti laisvu nuo prisiminimų. Reikėjo tiek laiko, kad senus prisiminimus pakeistų nauji: pažintys, nauji draugai, kelionės, įspūdžiai. Ir be abejo kartojimas sau, kad nėra laimės ten, kur ją praradau.

Dabar yra praėję metai po mūsų skyrybų (beje skyrybomis aš vadinu mūsų sprendimą skirtis). Aš augu savo įmonėje, didinu savo finansinę vertę, bendrauju su nuostabiomis moterimis, turiu stiprų ryšį su dukra, mėgaujuosi paprastais malonumais.

Koks pagrindinis skirtumas tarp manęs prieš metus ir dabar? Tą supratau tik rašydamas šią istoriją: dabar aš renkuosi. Aš renkuosi viską: darbo laiką, savo tikslus, ką veiksiu savaitgalį, ką valgysiu pusryčiams, ką dabar sakysiu, ką priglausiu šalia savęs. Aš jaučiu, kad net renkuosi kaip reaguoti į įvairias emocijas, renkuosi mintis savo galvoje. Manęs nebevaldo kitų žmonių nuomonė, baimės (na gal kai kurios).

Aš nuėjau tikrai gerą kelio gabalą link savo tikslo – vidinės ramybės. Nors tai ir buvo sunku, bet rezultatas nerealus. Nebijoti sunkumų. Kai viskas aplinkui tamsu ir atrodo, jog gyvenimas tave palaidojo, iš tikrųjų – tu ką tik buvai pasodintas 🙂

Tačiau garantuoju, jog galėjo baigtis ir visiškai kitaip. Visiems, visiems rekomenduoju einat per skyrybas ar netekus artimų žmonių, susirasti mentorių arba koučingo trenerį. Ne psichologą, ne draugų patarimus, o būtent vedlį, kuris objektyviai pasakytų kodėl taip yra ir ką reiktų daryti.

Aš neatsistojau ant kojų savarankiškai. Aš taip pat turėjau savo užkulisinį dirigentą – Mykolą. Tai buvo jo patarimas sportuoti, jis paaiškino kas mano santykiuose buvo kreivai, rekomendavo patobulinti vieną ar kitą sritį. Tačiau net ir su jo pagalba, aš kovojau beveik metus su prisiminimais. O jei būčiau vienas, arba klausyčiau draugų, kurie gyvena savo gyvenimus ir jų sprendimai pritaikyti jų situacijoms? Gyventi gyvenimą praeity nėra smagu, nė trupučio.

Aš dėkingas Mykolui už savo ramybę ir savo naujus tikslus. Man patinka ką aš matau savo dabarty ir ateity bei su pagarba žiūriu į praeitį. Linkiu to visiems.

Ramūnas, Kopenhaga   

 

Share Button